Savo pėdsaką palikęs.

Augau sunkiai. Tėvas griežtai mokė niekada nemeluoti. Na jis norėjo, kad niekada nemeluočiau tik jam, bet įpratau nemeluoti visiems. Taip darant gyvenimas pasidaro paprastesnis. Juk kartais geriau yra tiesiog patylėti... Nemeluoti ir būti momente mokinuosi iki dabar. Per savo gyvenimo metus supratau, kad nors ir esu vienišius, bet didžiausią gyvenimo džiaugsmą jaučiu kai bendrauju su nepažįstamais žmonėmis. Patirtis rodo, kad ir tiems su kuo bendrauju būna irgi gera. Svarbu nemeluoti. Nei sau. Nei kitam. Tegul viskas eina savaime.

Būtent tokia filosofija grindžiu savo vedėjo veiklą. Niekada neverčiu žmonių daryti ko jie nenori. Koks esi prieš publiką? Ji atlieps ir pastiprins tai ką transliuoji. Esu matęs daug publikos bijančių vedėjų ir publika ima jų bijoti, neprisileisti. Esu matęs per daug savimi pasitikinčių vedėjų, publika tokius nori "nusodinti". Viskam yra savas metas, nes viskas eina savaime. Viskas ką gali vedėjas tai tam tikrus momentus pakreipti jam naudinga kryptimi.

Mano tėvas irgi buvo vestuvių vedėjas. Jis grojo akordeonu ir tai jį dažnai gelbėdavo. Aš nesu vedėjas šoumenas. Stand-up pasirodymų nedarau, instrumentais negroju, dainuoju tik karaoke, bet visada pasirūpinsiu, kad visi būtų atsipalaidavę ir jaustų vienijančią atmosferą. Juk ne dekoro puošnumas, vaišių gausa ar muzikos garsumas daro vakarėlį įsimintinu. Prisiminimus sukuria žmonės. Svarbiausias dalykas tą kartą kai visi pagaliau susirinko yra jie patys.